| | 
Šiandien, švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetį, čia, Kaune, žvilgsnis pirmiausiai krypsta į dokumentą, įkūnijusį šį, anuomet likiminės reikšmės Lietuvai ir Bažnyčiai įvykį pop. Pijaus XI apaštališkąją konstituciją Lituanorum gente. Jo originalas šiuo metu simboliškai išstatytas arkikatedroje, ant šoninio altoriaus. Jo teksto lietuviškas vertimas prieš kurį laiką publikuotas internetiniame puslapyje katalikai.lt. Tad visi, kam įdomu, jau galėjo jį ir pamatyti, ir paskaityti. Didžioji dokumento teksto dalis naujai steigiamų vyskupijų ribų ir jų teritorijų sandaros įvardijimas. Pabaigoje keletas bendro pobūdžio klauzulių. Įdėmiau skaičiusieji tarp kitų turėjo pastebėti ir šią: O tą viską įvykdyti pavedame garbingajam broliui Jurgiui Matulevičiui, tituliniam Adulio arkivyskupui, kurį paskyrėme vizitatoriumi Lietuvai, suteikdami jam reikalingų bei tinkamų galių, įskaitant galią [...] padaryti galutinį sprendimą iškilus kokiam nors sunkumui ar pasipriešinimui.
Pal. Jurgis Matulaitis nuomet Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje vienas iš vos keleto mūsų šventųjų ir palaimintųjų. Chronologiškai pirmasis po šv. Kazimiero, daugiau nei po 400 metų. Kaip matyti iš ką tik skaityto Apaštališkosios konstitucijos fragmento amžininkų ne be pagrindo vadintas Bažnytinės provincijos steigėju. Žinia, tikrąja prasme steigėju vadintinas tas, kuris turėjo galią savo parašu ir antspaudu pativirtinti sprendimą. Vis tik tas, kuris sudėliojo, tiesiog iškovojo tai, ką buvo galima pasirašyti ne mažiau svarbus. Tad tebus arkivyskupas Jurgis Matulaitis Lietuvos Bažnytinės provincijos kūrėjas. Būtent todėl norisi dar kartą pažvelgti į įvykį, kurio šimtmetį švenčiame, iš jo perspektyvos. Juk kas kitas, jei ne jis, gali padėti mums tiksliausiai suvokti to, kas įvyko, svarbą anuomet, o taip pat ir anų įvykių žinią šiandienai. Beje, birželio 28-ąją jo beatifikacijos diena, o liepos 4-ąją Marijampolėje prasidės atlaidų oktava. Tai primena: svarbu ne vien tai, kad turime jo autentišką liudijimą, popieriuje išlikusius žodžius, bet ir užtarimą, čia ir dabar lydintį jo taip numylėtą Bažnyčią.
Taigi. Popiežiui Pijui XI 1926 m. Velykų dieną pasirašius Apaštalinę konstituciją, didžioji Bažnytinės provincijos įsteigimo paskelbimo iškilmė įvyko Kauno arkikatedroje, 1926 gegužės 13 d. Iškilmės centrinis momentas susidėjo iš dviejų dalių Apaštališkosios konstitucijos teksto skaitymo ir arkiv. Jurgio Matulaičio, apaštališkojo vizitatoriaus, kalbos. Būtent po jos choras užtraukė Te Deum laudamus didžiąją šlovinimo ir dėkojimo giesmę. Nuostabu, kad išliko arkivyskupo Jurgio ranka rašyti šios kalbos apmatai. Tad šiandien jo žodžis ir vėl gali skambėti:
Davė mums Viešpats, tiek amžių nešusiems svetimus jungus, savos valstybės nepriklausomybę. Dabar duoda savaimingą bažnytinę provinciją. Nuo šios dienos jau nebus Lietuvos bažnyčia suskaidyta, padalinta, priklausoma svetimų arcivyskupų. Ji jau turės savo arcivyskupą metropolitą Kaune su keturiais vyskupais, kurie valdys Telšių, su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas.
Yra tai istorinės reikšmės įvykis Lietuvai, Bažnyčiai ir tautai. Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimta vieneta, įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų, į naują gyvenimą.
Tokia arkivyskupo Jurgio kalbos pradžia: akivaizdus įvykio svarbos sugretinimas su Lietuvos nepriklausomybe ir vienu sakiniu nupieštas vaizdas: bažnyčia suskaldyta, padalinta, priklausoma nuo svetimų. Būtent tokia ir buvo priešistorė. 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuva, o Bažnyčios administracinės struktūros liko tokios pat, kokios buvo nuo seno. Dviejų istorinių lietuviškų vyskupijų Vilniaus ir Seinų centrai liko už Lietuvos valstybės sienų. Vienintelės Žemaičių vyskupijos centas buvo čia, Kaune. Tačiau pati vyskupija tęsėsi toli už Lietuvos ribų. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos priklausė Mogiliovo bažnytinei provincijai, Seinų vyskupija Varšuvai, Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos bažnyčios žinioje. Minčių ir troškimų šią padėtį keisti būta, bet iki 1922 m., kol Lietuva neturėjo Vatikano de jure pripažinimo, realiai nieko nebuvo įmanoma padaryti. Nors 1923 m. Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Vatikaną įteikdama atitinkamą notą, dėl įvairių priežasčių procesas užtruko prasidėti, o 1925-aisiais ištiko tikra griūtis: Lenkija pasirašė konkordatą su Vatikanu ir susitvarkė savo Bažnyčios administracinę struktūrą. Didžioji Vilniaus vyskupijos dalis, tuo metu buvusi Lenkijos valstybės sienose, su pačiu Vilniumi, natūraliai tapo tų struktūrų dalimi. Šitai sukėlė Lietuvos politikų ir nemažos dalies inteligentijos pasipiktinimą, išaugusį į rimtą anti-popiežišką ir anti-bažnytinę akciją. Hierarchija, kurią sudarė Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ir iš savo vyskupijos centro priverstas pasitraukti Seinų vyskupas Antanas Karosas, šiai akcijai nedavė, nepajėgė duoti, tinkamo atkirčio.
Būtent tokiomis aplinkybėmis, 1925 m. pabaigoje, arkiv. Jurgis Matulaitis, vos prieš keletą mėnesių atsistatydinęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, pop. Pijaus XI-ojo buvo paskirtas Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje su dviguba užduotimi: parengti Lietuvos Katalikų Bažnyčios organizacinės reformos projektą ir harmonizuoti LietuvosVatikano diplomatinius santykius.
Pirmasis jo pranešimas iš Kauno Vatikano Valstybės sekretoriui skambėjo taip:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla be vadovo. Blogis, su kuriuo niekas nekovoja, gali plisti ir augti, leisti šaknis ir vešėti. Bažnytinė drausmė susilpnėjusi, gyvenimas demoralizuojamas ir griūna. (Iš arkiv. J. Matulaičio 1925 m. gruodžio 17 d. pranešimo J. E. kard. P. Gasparri, Vatikano valstybės sekretoriui.)

Paveikslą papildo ir išryškina privačių arkivyskupo Jurgio laiškų nuotrupos:
Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūrių baisios būklės. <...> Santykiai su Šv. Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva, ne kartą peraugantis į atvirą neapykantą. <...> Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės. <...> Supratau, kad ši piktųjų dvasių padermė nesiduos kitaip išvaroma, kaip tik malda ir pasninku. (Iš Arkiv. J. Matulaičio laiško kun. Lucianui Chaleckiui, 1926 m. kovo 30 d.)
Vilniuje dažnai turėjau įspūdį, kad esu pragaro prieangyje, o čia, atrodo, teko susidurti su pačiu Liuciferiu ir stoti su juo į kovą. Darbas beprotiškas, bet matau, kad būtinas. Čia gi sprendžiasi Bažnyčios klausimas ir tokios daugybės, tokios daugybės sielų. (Iš Arkiv. J. Matulaičio laiško kun. Kazimierui Bronikowskiui, 1925 m. gruodžio 18 d.)
Tokia priešistorė. O jau po trejetos mėnesių intensyvaus darbo ir maldos arkiv. Jurgis jau minėtame laiške kun. Lucianui rašė taip:
Dievas palaimino mano pastangas. Viską Jo malonei priskiriu. Tik Jis gali perkeisti žmonių širdis. <...> Galų gale ratas pradėjo suktis į kitą pusę. Daugeliu požiūrių įvyko didelės permainos į gera. Tegu Dievas būna už tai pašlovintas. Turiu vilties, kad, suorganizavus Lietuvos Bažnytinę provinciją, ten prasidės naujas bažnytinis gyvenimas. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. Lucianui Chaleckiui, 1926 m. kovo 30 d.)
Paties įvykio ir jį įteisinusio dokumento tiksliausias ir glausčiausiais kometaras paties arkiv. Jurgio laiškas kun. Władysławui Tołoczko, rašytas vos pora dienų po Apaštališkosios konstitucijos pasirašymo:
Remiantis popiežiaus bule, paskelbta balandžio 4 d., per Kristaus Prisikėlimo iškilmę, Lietuva gauna savo savarankišką Bažnyčios provinciją. Iš Žemaičių vyskupijos įsteigtos: Kauno arkivyskupija, Panevėžio ir Telšių vyskupijos. Seinų ir Vilniaus vyskupijų dalys liko nepaliestos, iš jų įkurtos savarankiškos vyskupijos, kurios pagal vyskupų gyvenamąją vietą vadinsis: pirmoji Vilkaviškio, antroji Kaišiadorių. Iš Klaipėdos žemės sukurta Prelatūra, kuri buvo atskirta nuo Varmijos vyskupijos ir prijungta prie Lietuvos bažnytinės provincijos; jai vadovaus Telšių vyskupas.
Apaštalinė konstitucija apima teritoriją, kuri šiuo metu yra Lietuvos ribose, ir iš jos sukuria minėtas vyskupijas, palikdama Šv. Sostui teisę, pasikeitus aplinkybėms, pertvarkyti įsteigtą provinciją. Tokiu būdu Šventasis Sostas sėkmingai apeina jautrų politinį klausimą [...] tuo tarsi pabrėždamas, kad niekam nenustato sienų, nei ketina patvirtinti nustatytas, nes tai nepriklauso jo kompetencijai; jis tik tvarko ir organizuoja bažnytinį gyvenimą susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Šis paskelbtas dokumentas turi didžiulę istorinę reikšmę Lietuvai. [...]. Lietuvoje prasidės naujas bažnytinis gyvenimas.
(Iš arkiv. J. Matulaičio laiško Władysławui Tołoczko, 1926 m. balandžio 6 d.)
Pastaroji frazė naujas gyvenimas tartum psalmės priegiesmis atsikartojantis bemaž visuose ano meto arkiv. Jurigio laiškuose - nuskambėjo ir Kauno katedroje, jau minėtoje iškilmių kalboje. Tąkart kaip kvietimas:
Dėkui Dievui, kad sulaukus valstybinės nepriklausomybės davė mums dabar sulaukti ir savaimingos, nepriklausomos nuo svetimų metropolijų bažnytinės provincijos. [...] Ne tik džiaukimės ir dėkokime, bet pradėkime naują gyvenimą tikrai katalikišką, dvasinį.
Naujas gyvenimas. Ką talpino ši frazė anuomet? Pirmoji užuomina ir vėl iš paties arkiv. Jurgio:
Buvau <...> sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimos ratas ir paleisti jį ristis pirmyn. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. J. Vaitkevičiui, 1926 lapkričio 17 d.).
Ir pavyko. Įsisuko. Katalikų veikimo centro reforma, įvairialypė katalikiškų organizacijų veikla, Vyskupijų sinodai, Eucharistiniai kongresai ir t.t.. Aišku, būta ir klaidų, ir apsileidimų, ir nuodėmės. Bet ratas nesustabdomai ritosi. Iliustracija: prieš keletą metų įdėmiai peržiūrėjau ir perskaičiau knygą/albumą Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose iki 1942 m. (Sudarytojai kun. G. Tamošiūnas ir A. Zeleniakas). Nepamiršiu įspūdžio, su kuriuo užverčiau paskutinį puslapį: vos daugiau nei dešimt metų! Pati mažiausia vyskupija! Jaunutėj mūsų Lietuvoj. Ir tiek gyvenimo, tiek gyvenimo! Tada iš tiesų patikėjau tuo, ką kartą buvo garsiais pagalvojęs vienas Pal. Jurgio Matulaičio muziejaus lankytojas: Lietuvos Bažnyčia nebūtų taip išgyvenusi sovietų persekiojimo, nebūtų subrandinusi rezistencijos ir pagimdžiusi Kronikos, jei ne tai, kas t. Jurgio dėka prasidėjo anais 1926-aisiais... O bandydama užmegsti pažintį su Dievo tarnu kun. Alfonsu Lipniūnu, kurio beatifikacijos maldžiam ir laukiam aiškiai suvokiau: butent šiame kontekste brendo ir skleidėsi jo šventumas. Jis kūrė ir puoselėjo šitą naują Bažnyčios gyvenimą per Katalikų veikimo centrą, ateitininkų grupes, socialinę akciją. Ir šitas naujas gyvenimas augino ir brandino jį.

Pabaigai: Arkivyskupo Jurgio kalbos čia, Kauno katedroje, pabaiga. Ano sakyčiau testamentinio kvietimo pradėti naują gyvenimą tąsa. Beje, 2027-ieji Lietuvoje jau paskelbti pal. Jurgio metais, minint jo gimimo dangui ir dar vieno jo darbo Lietuvos Respublikos ir Šv. Sosto konkordato -šimtmetį. Taip pat ir dėl to šiandien dera įsiklausyti į jo žodžius. O klausantis susimąstyti: koks yra šiandien švenčiamo jubiliejaus kvietimas, žinia mums, dabar? Ką ir kodėl šiandien iš tikrųjų švenčiam? Kad neišsiskirstytume vėl kas sau, truputį pasidžiaugę ir padėkoję.
Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Jis tik turi tikros gyvybės [...] žodžius. [...] Ir mūs tauta ir valstybė, jei ji stengsis būt katalikiška, vienybėje su Bažnyčia, su jos galva Šv. Tėvu nežus. Priešingai, priimdama gyvybės žodžius, Kristaus idealus, jais gaivindama savo dvasią, semdamos viršgamtinių jėgų, degdama tikėjimu, kur kalnus kilnoja ir ta viltim, kur visa ką drįsta, ir Dievo ir artimo meile, kuri, sielą skaidrindama, žmones milžinais, tikrais didvyriais daro, pasieks ir tai, ko dar neturi ir bus kitų akyse garbinga. Kad tai įvyktų iš širdies ir nuo Jo Šventenybės, ir nuo savęs linkiu, ir Jo Šventenybės galia suteikiu visiems čia esantiems ir visai Lietuvai apaštališkąjį palaiminimą.
Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ
Kaunas, 2026-06-27
**********************
Fotografijos Donato Pranckevičiaus
Plačiau apie konferenciją: kaunoarkivyskupija.lt |